Vos tik sunkios medinės durys prasiveria, šiltas oras apsuka galvą. Tarpdury jį lieti per užsilikusių dūmų tirštumą ir saldžių prieskonių turtingumą. Įžengus vidun, prietemą užpildo gyvybė. Jusles spalvina sausos pirties atgarsiai ir smilkalas, rūkstantis kambario gilumoj. Susyk pro plyšius ima skverbtis samanų minkštuma. Smalsu, kokį ritualą saugo šios sienos? Lengvai kresteli į seną odinį krėslą. Ir jauku, ir baugu. O nuo to – tik dar labiau įdomu. “…kvapas, kuris pasitiki savimi tiek, kiek vakaras pasitiki miško glūduma”