Ilguos šešėliuos žaidžia sultinga slyva. Stebint ją, tirštas dūmas užpildo krūtinę. Iškart supranti – čia prasideda pabaiga. Sentimentų švelnumas – aksomo, bet liečia labiau nei įpykusi rožė. Jie įsuka, išsuka, susuka galvą, kol nieko nebematyti. O tamsoje viskas traukiasi. Išskyrus troškimą. Jis didingas, saldus, maloningas. Jo daugyn, jis gilyn. Jis švelniai liūliuoja, lyg baltam mediniam lopšy. Glosto, glaudžiasi, šildo. Tyliai kužda „būsiu dabar ir per amžius šalia“. „... kvapas, nuo kurio temsta protas“